Gastrolės, atsiliepimai

Trečiąjį sezoną teatras pradėjo gastrolėmis Latvijoje.

2006 rugsėjo 15 d. teatro „Ramūno Ateljė“ spektaklis „Ir visada bus per vėlu“ pagal A. Camus romaną „Krytis“ buvo rodytas Rezeknėje, o  21 - 24 d. Rygos menininkų namuose vykusiame teatro forume „Mažosios teatro formos“. Dalyvauti pakviestas teatras rodė du spektaklius. Be jau minėto, spektaklį „Meilės negali prisiminti“ pagal M. Duras pjesę „La Musica antroji“. Režisierius Ramūnas Abukevičius. Siūlome susipažinti su po spektaklių vykusios diskusijos ištraukomis.

Edita Neimane (forumo organizatorė, režisierė): Sveiki visi susirinkę į mūsų diskusiją. Šiandien norėtume pakalbėti apie mažąsias formas šiuolaikiniame teatre. Mūsų aptarimo objektu bus teatras iš Lietuvos. Vilniaus. Tai „Ramūno Ateljė“. Teatras gyvuoja tik trečiąjį sezoną, bet jame dirba patyrę aktoriai ir režisierius Ramūnas Abukevičius. Jie rodė – monodramą „Ir visada bus per vėlu“ pagal A. Camus romaną „Krytis“ ir  „Meilės negali prisiminti“ pagal M. Duras pjesę „La Musica antroji“, spektaklių režisierius Ramūnas Abukevičius pats ir vaidinantis savo spektakliuose. Aktoriai vaidinantys spektaklyje „Muzika“ Ramūnas ir Rasa Jakučionytė kažkada kartu vaidino spektaklyje „Hamletas“ (Šekspyras), Hamletą ir Ofeliją. Šiandien mes darėme dar vieną eksperimentą - „Muziką“ ir „Medaus skonį“ vaidinom tose pačiose dekoracijose. Gal tai irgi galėtų tapti pokalbio dalimi. Vesti diskusiją paprašysime teatro kritikę Henrietą Verhoustinską.

Henrieta Verhoustinska (teatro kritikė): Kalbant apie Lietuvių teatrą reikėtų pabrėžti, kad pamatėme visiškai kitokį teatrą negu tą, kurį esame įpratę matyti Lietuvoje. Atrodė, kad visi lietuviai tik metaforomis ir moka kalbėti, o čia tikras gilus aktorinis veiksmas. Vaidyba artima kino specifikai, atrodo, aktoriai ne vaidina, o gyvena. Tiksliai veikia. Tada gimsta tikroji, universali teatro kalba. Net ir susidūrus su kalbos barjeru ji tampa suprantama žiūrovams. Emocijos gimsta čia pat. Situacijos sprendimas gimsta iš prieš tai buvusios. Partneriai gyvena vienas kitu. Tai naujas, netikėtas lietuvių teatras. Pasaulis gręžiasi į aktorinį teatrą, vyksta daug nedidelės apimties, nedidelėse erdvėse rodomų teatrinių veiksmų, teatras darosi intymesnis, labiau nukreiptas į žiūrovą, sprendžiantis jo problemas. Pastatyminis teatras jau lyg ir išgyvenęs savo pakilimą traukiasi nuo pjedestalo. Kas paskatino rinktis tokią teatrinės raiškos formą?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Teatras, kaip valstybinė institucija, pats savaime negali pakankamai patenkinti šiuolaikinio žiūrovo poreikių. Vienas dalykas,  pasikeitė laikas, šoko įspūdis, kokį kažkada sukeldavo natūralistinis ar realistinis vyksmas scenoje, dabar sunkiai įsivaizduojamas. Kitas dalykas, emocionaliai sukrėsti žiūrovą didelėje teatro salėje praktiškai neįmanoma. Didelės teatro scenos daugiau nukreiptos į intelektualinį ir estetinį suvokimą. Iš čia randasi metaforinis teatras, juokelių ir netikėtų situacijų teatras, teatras su šou elementais, įmantrios dekoracijos, apšvietimas, žodžiu, ieškoma įvairiausių priemonių, kad patenkinti žiūrovo estetinį meno išgyvenimo poreikį. Bet teatras nėra nutapytas paveikslas ar skulptūra.

Na gerai, sakykim, kas vyksta dideliame teatre? Žiūrovai, atskirti storesne ar plonesne „ketvirtąja siena“, stebi vaidinimą ir po spektaklio skuba į rūbinę, kad kuo greičiau atsiimtų paltus, o artistai kuo greičiau namo ar kur nors kitur, gal dar suspės pamatyti svarbių rungtynių pabaigą, ar spės atlikti dar kokį nors „prasmingą“ veiksmą. Tokioje situacijoje manau, kad vakaras buvo praleistas tuščiai abiem pusėm. Teatras gimė iš noro išgyventi, emocionaliai paveikti, atpažinti vienokią ar kitokią situaciją, kartu su aktoriais ją išgyventi, ar jos veikiamam nugrimzti į savo vidinius apmąstymus. Kad patenkinčiau šitokio teatro poreikį, aš ir ėmiausi tokios, galima būtų sakyti,  intymios, giluminės teatrinės kalbos. Kambarys, kuris yra ir scena, ir žiūrovų salė padeda geriausiai patenkinti užsibrėžtus tikslus. Žiūrovai taip arti, kad bet koks tavo sau leistas teatrališkumas – sumeluotas vidinis poslinkis, intonacija, gestas - juos trikdo, tą tu tuoj pat pajunti ir turi koreguot tikrumą. Iš čia ta jūsų įvardinta kinematografinė vaidybos maniera, tik dar sudėtingiau, nes kamerą apgaut taip pat galima, o per metrą nuo tavęs sėdinčio žiūrovo – ne. (Stacionarioje erdvėje pas mus telpa 13 žiūrovų.) Tokioje intymioje aplinkoje atverdamas personažo išgyvenimus įtrauki žiūrovus. Užsimezga tikras kontaktas. Susikuria bendra emocinė erdvė. Žiūrovas išties tampa spektaklio bendraautoriumi, papildo ir koreguoja sceninį vyksmą. Aš pasitinku žiūrovus, mes bendraujame prieš spektaklį, vaidinam, po to kviečiu juos pasilikti dar pabendrauti. Žiūrovai dažnai pasilieka. Mes kalbamės apie gyvenimą. Tai savotiškas socialinis viso to vyksmo aspektas, kuris man irgi pakankamai svarbus.

Inese („Vecpilset“ teatro aktorė) Kaip jums taip pavyksta pasikeisti? Ką tik žiūrėjome jūsų monodramą ir ten buvo visai kitas žmogus.

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Tai ten ir buvo kitas žmogus. Ten veikė personažas, o čia su jumis kalbuosi aš. Šiaip jau manau, kad nėra reikalo slėptis nuo žiūrovo, vaizduoti, kad yra kažkokia paslaptis, kurios žiūrovui nevalia žinoti. Šiandien visiems viskas aišku. Daug didesnį įspūdį galima sukelti, kai „persikūnijimas“, tai yra procesas, kai personažas ateina ir tave užvaldo, vyksta žiūrovo akivaizdoje. Ir tada įvyksta tas tikrasis magiškas veiksmas, kuris žiūrovui yra akivaizdus, bet neįtikėtinas. Spektaklis baigėsi, personažas išeina ir tu persirengęs - jau vėl kaip asmuo bendrauji su žmonėm. Analogiškas procesas vyksta ir batų ateljė. Žmogus atsineša suplyšusį batą, batsiuvys pasitinka, apžiūri batą, sutvarko, atiduoda sutaisytą. Tai juk stebuklas. Tu vėl gali eiti į gatvę su sveiku batu. O batsiuvys ramiai laukia kito kliento.

Aleksejs (Rygos kultūros koledžo režisūros studentas): Bet viskas taip tikra. Atrodo, patekai į žmogaus privačią erdvę ir stebi jo gyvenimą. Kartais net nejauku, kad šitaip.

Inese („Vecpilset“ teatro aktorė): Kaip jūs ruošiatės vaidmeniui?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Va, pavyzdžiui, šiandien su kolege pasivaikščiojom po Rygą, nusipirkom pigios pieniškos dešros, užėjom į kelias parduotuves, Rasa nusipirko batelius, grįžom į viešbutį, suvalgėm dešrą, išgėrėm kavos ir atėjau vaidint.

Inese („Vecpilset“ teatro aktorė): Jūs juokaujat? Jūsų geras humoro jausmas.

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Tada galima pasakyti kitaip. Taip, jau nuo ryto, kartais tai prasideda dar naktį, personažas pamažu artėdamas pradeda sukti ratus aplink mane. Ratas vis siaurėja ir aš pagaunu save, bedarantį vienokį ar kitokį nebūdingą veiksmą, ir suprantu, kad personažas pradeda skverbtis į mane. Stengiuos iki spektaklio jo visai neįsileisti. Paskutinis veiksmas - persirengimas vaidybiniais rūbais, tai personažo pergalė. Po spektaklio persirengus, personažas pasišalina. Lieka ištampyti nervai ir nuovargis nuo išgyvento svetimo gyvenimo.

Inese („Vecpilset“ teatro aktorė): Jūs vėl juokaujat?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Ne visai. Kažkas panašaus išties vyksta, bet įvardyti tą procesą tiksliai žodžiais yra gana sudėtinga. Šiap jau treniruoju savo dvasinį instrumentą ir jis pasiduoda vienokiai ar kitokiai transformacijai. Personažas ne visada laiku ateina, kartais, vaidinimui jau prasidėjus, tenka pasikliauti aktorine technika, kartais ilgai nepalieka, leidžia bendrauti su žmonėm, bet tūno kažkur giliai pasislėpęs.

Inga Rozentale (teatrologė, režisierė): Jūs labai eikvojate save. Stebint atrodo, kad pasiekiama tiesiog kritinė riba. O tas bendravimas su žiūrovais - tai jau per daug. Kaip iš vis tai įmanoma? Iš kur gauti papildomų jėgų?

Livija Akuratere (teatrologė): Jeigu tau darbas scenoje sunkus, tai iš vis nereikia į sceną eiti.

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Ko gero, sunkiau būtų, jeigu to bendravimo nebūtų, žiūrovai tau nematant išeitų ir tu liktum vienas su savimi ir personažo likučiais, mąstydamas apie ką tik pasibaigusį procesą. Iš tokio uždaro emocinio lauko, koks yra pas mus kambaryje, stacionare, sunku išsivaduoti abiem pusėm – ir aktoriams, ir žiūrovams. Bendravimas - vis tik būtina dalis, nepaisant, ar tai sunku, ar lengva. Aš pasitinku žmones, matau, su kokiom nuotaikom jie susirenka, tai koreguoja visą spektaklį, matau, kokį poveikį jiems spektaklis paliko, tai lyg ir savotiška tavo atliekamo darbo satisfakcija.

Inese („Vecpilset“ teatro aktorė) Ar laikotės savo darbe kokios nors teatrinės sistemos?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Per gyvenimą prisiskaitai visokių protingų knygelių, kažkas pasilieka, turi mokytojus, jų susakytos mintys taip pat užima savo vietą. Manau, kiekvienas režisierius, kiekvienas aktorius galų gale susikuria savo sistemą, bet, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad man tiksliausia yra M. Čechovo sukurta aktorinės egzistecijos scenoje sistema. M. Čechovas pasiūlė sistemą, pagal kurią aktorius gali tobulinti ir naudoti savo vidinį, dvasinį instrumentą ir priemones (psichologinis gestas, atmosfera, vaizdiniai ir jų įjungimas į kūrybinį procesą ir t.t.) kaip tą dvasinį instrumentą pajungti veiksmui. Jo siūlomas pjesės analizės metodas man irgi priimtinesnis, kai analizuojama atmosferomis, kulminacijomis, ritminėmis bangomis, pagalbinėmis kulminacijomis... kai brėžiama ritminė kreivė ir visa kita. Mūsų teatras - tai savotiška aktorinė laboratorija. Spektaklius ruošiame ilgai. Ieškom vidinės organikos, tikslaus, čia ir dabar kylančio veiksmo, ritmikos, kontrastų... Nežinau, tikriausiai galima būtų save, nors iš dalies, priskirti prie M. Čechovo pasekėjų.

Henrieta Verhoustinska (teatro kritikė): miela Livija, jūs parašėte knygą apie M. Čechovo veiklą Latvijoje. Analizavote jo sistemą. Ar galima šitą teatrą priskirti prie tos sistemos?

Livija Akuratere (teatrologė): Turiu prisipažinti, kad mane pakerėjo šis lietuvių teatras.Pasižiūrėjus Camus‘ą supratau, kad jau seniai nesu mačiusi tokio gero spektaklio. Prisiminiau Comedie Frances, Falkone vaidino Sidą. Ten buvo tokia mizanscena: Sidas nusisuka ir po kiek laiko vėl atsisukęs artėja į žiūrovus, jo skruostu rieda didžiulė ašara. Pirmą kartą nepatikėjau, pamaniau nusisukęs dirbtinai užsilašino vandens, nuėjau kitą dieną, atsisėdau pirmoje eilėje ir nutariau Falcone demaskuoti. Stebėjau toje scenoje aktoriaus rankas - jos buvo nuleistos. Atsisuka – ašara. Tai, yra aukščiausia meistrystė. Tai ką išvydome „Camus“ spektaklyje, yra dar aukščiau. Tai gyvenimas, vykstantis mūsų akivaizdoje. Netikėtos reakcijos, perėjimai, kontrastai, gelmė, prisitaikymai - personažo gyvenimas, vykstantis čia, mūsų akivaizdoje, jokio teatrališkumo, viskas taip tikslu ir aišku. Tu suvoki, kaip ir kuo šitas žmogus gyvena. Supranti, kas su juo vyksta. Atsakymas į jūsų klausimą yra – taip. Šitą teatrą galima priskirti prie M. Čechovo pasekėjų.  

Pasakysiu dar daugiau. Aš pirmą kartą pamačiau kaip M. Čechovo sistema atrodo gyvai scenoje. Daugelis skelbiasi jo pasekėjais, bet nepasiekia to apie ką M. Čechovas mąstė kurdamas savo sistemą. O čia prašau – mėgaukitės ja scenoje. Antro spektaklio laukiau su nerimu. Maniau, juk negali būti ir antras tobulas. Nenusivyliau. Ir vėl veiksmas giluminis, vykstantis čia ir dabar, santykiai aiškūs. Tokia tiksli teatrinė, turiu galvoje vidinė dvasinė personažų egzistencija scenoje, kad stebi spektaklį sulaikęs kvapą ir, rodos, absoliučiai viską supranti, nors ir nemoki kalbos. Kalbos barjeras tampa visiškai nereikšmingas, kai yra tikras sceninis veiksmas. O kokia aktoriaus balso, intonacijų skalė. Kartoju - pirmą kartą mačiau taip tiksliai dirbant pagal M. Čechovo sistema.

Igors Michailovs (režisierius, Rezeknės teatro studijos „Joriks“ vadovas) Tikrumas. Štai siekiamybė. O lietuviai tai daro. Nepaprasta. Tokio unikalaus, tiesiog puikaus teatro seniai nemačiau. Viskas, rodos, taip paprasta, o kartu gilu ir tikra, už širdies griebia. Kokios čia kalbos apie sistemas. Kai teatras geras, jis pakyla virš bet kokių sistemų. Čia viską gali rasti: ir Miltinį, ir Stanislavskį, ir Vachtangovą... Viską. Širdingiausiai dėkoju už suteiktas didžiausio malonumo akimirkas.

Inga Rozentale (teatrologė, režisierė): Man „Muzikoje“ trukdė dekoracijos. Tiksli ir autentiška aktorių vaidyba kontrastavo su dirbtinėmis judančiomis sienomis. Geriau būtų buvę, jei teatras būtų vaidinęs tuščioje scenoje. Jo minimalistinis sprendimas būtų dar ryškiau suskambėjęs.

Edita Neimane (forumo organizatorė, režisierė): Leiskite šitą kaltę prisiimti man. Tiesiog nebuvo kitos erdvės vaidinti. Spektakliai turėjo būti rodomi vienas po kito. Tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma keisti dekoracijų. Ir aktoriai sutiko vaidinti tose pačiose.

Inga Rozentale (teatrologė, režisierė): Man „Muzika“ netgi labiau patiko už „Camus‘ą“, bet tokiame, kaip jau minėjau minimalistiniame sprendime, bet koks teatrališkumas, blogąja prasme, kertasi su sumanymu. Bet kokia teatrali intonacija, teatrališkas gestas visą aktorių darbą gali nubraukti...

Livija Akuratere (teatrologė): Dėkui Dievui, čia šito neatsitiko.

Inga Rozentale (teatrologė, režisierė): „Camus‘o“ spektakliui erdvė buvo pasirinkta kur kas sėkmingiau.

Olafs („Vecpilset“ teatro aktorius) Net ir nesuprasdamas kalbos, supranti, kas vyksta, surasta labai tiksli teatrinė kalba, kuri patraukia žiūrovą, ir net nesuprantant kalbos, išlaiko jų dėmesį. Aktoriai tiesiog per sceninį laiką pasensta dešimčia metų. Ateina jauni ir susensta. Neįtikėtina.

Dinara (Latvijos kultūros skyriaus vadovė): Spektaklyje vaizdiniai tokie stiprūs, kad suima ir nepaleidžia, ir ilgai persekioja tave. Teatras, kuris sukelia katarsį. Maniau, kad toks meninis išgyvenimas teatre šiais laikais jau nebeįmanomas. O dar nesuprantant kalbos.

Inese („Vecpilset“ teatro aktorė) Kada žinote, kad jau laikas leisti premjerą?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Aš nežinau. Premjera - tai lyg ir baigtinis taškas. To baigtinio taško negaliu dėti iki šiol. Į kiekvieną spektaklį išeini kaip į naują. Spektaklio eiga labai priklauso nuo žiūrovo. Tiesiog labai. Kuo nešini jie susirenka. Ką jie per dieną užgyveno. Mažoj uždaroje erdvėje negali nuo to pabėgti, ir tai yra sakyčiau laimė, nes tada kiekvienas spektaklis būna kitoks. Žinoma kažkokie kertiniai atspirties taškai išlieka, bet ritmas, elgesys, akcentai, pauzės kinta kurdami naują to paties versiją.

Edita Neimane (forumo organizatorė, režisierė): Tikrai galiu tą patvirtinti. Camus spektaklį žiūrėjau keturis kartus. Porą kartų Lietuvoje, Rezeknėje ir štai šitą čia dabar. Jie visi skirtingi.

Livija Akuratere (teatrologė): Taip, iš ties, Rezeknėje ir čia - du visiškai skirtingi spektakliai. Ir abu puikūs.

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Kaip čia aiškiau pasakyti: mes teatre premjerų neleidžiam, tiesiog ateina laikas, kai tai, ką mes darom, turime rodyti, kad tai įgautų naują kvėpavimą, pereitų lyg ir į kitą lygmenį. Kūrybiniam procesui stengiamės pajungti žiūrovų energiją. Tą procesą toliau kurti kartu. Kviečiamės po vieną, kelis, rodome atviras repeticijas...

Rasa Jakučionytė (aktorė): Pasitaiko tokių kurioziškų situacijų... Vieną kartą vos suvaidinom iki galo. Jau tik įėjus tam žiūrovui mes išsigandome. Iš jo sklido tokia agresyvi neigiama energija. Jis vos visko nesugadino. Kai žiūrovai šalia, labai juos jauti, jie labai veikia. Nors sustok ir išprašyk iš kambario.

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Buvo ir toks atsitikimas, kai pavėlavęs žiūrovas pradėjo veržtis vidury spektaklio, o aš tiesiog fiziškai negaliu prieiti ir atidaryti durų. Gerai, kad tada buvo kolegė, dubliuojanti Rasa šiame vaidmenyje Irena Žukauskaitė, ji ir įleido įsibrovėlį.

Inese („Vecpilset“ teatro aktorė) O laikrodis „Camus“ spektaklyje. Kaip žinote, kada jis turi suskambėti?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Šito aš nežinau. Tai savarankiškas spektaklio veikėjas. Dar daugiau – prisuku jį visada vienodai, bet dar nebuvo spektaklio, kad jis suskambėtų tuo pačiu metu. Visada skirtingai. Ir tai priklauso ne nuo ritmo, nes vienodu ritmu ar laiko trukme spektakliai panašūs. Jis daro ką nori. Ir tai matyt jo teisė – suskambėti tada, kada jis mano, kad tą padaryti yra tikslingiausia.

Livija Akuratere (teatrologė): Taip kaip ir „Muzikos“ spektaklyje. Ištisai skambanti muzika - atskiras veikėjas sudarantis foną ne visai tada, kada turėtų pagal išankstinį sumanymą.

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Taip, taip. Jūs visiškai teisi. Muzika „Duras“ spektaklyje irgi pati renkasi su kokiu tekstu kontrastuoti, o kada antrinti veiksmui scenoje.

Inga Rozentale (Teatrologė, režisierė): Kiek laiko ruošėt spektaklį?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Ilgai. Žiūrint, ką vadinsim spektaklio ruošimu. Baigiamoji, repeticijų fazė trunka apie metus. Reikia rasti vidinę aktoriaus temą, kuri sudarytų palankią dirvą personažo atėjimui. Daug kalbamės. Apie viską. Tekstas irgi turi rastis per repeticijas, o ne atskirai iškaltas. Šiaip A. Camus romanas man į rankas pateko gal 2000 metais ir pradėjo bręsti. M. Duras pjesė - dar anksčiau, dabar pradėjome repetuoti A. Strindbergo „Mirties šokį“. Tai medžiaga, apie kurią irgi seniai galvojau. Yra ir kitų medžiagų, kurios laukia savo eilės. Mes juk nevyriausybinė organizacija, jokios paramos, jokių prievolių. Dirbam, nes tai teikia mums džiaugsmą.

Livija Akuratere (teatrologė): Matant pasiektą rezultatą, turint galvoje laboratorinį jų darbo principą, šitą teatrą galima lyginti su J. Grotowski‘o teatru. Beje, kai Grotowski‘s dar nebuvo Grotowski‘s, mes važiavome į Lenkiją žiūrėti spektaklių. Vieną vakarą mus nusivedė į nedidelę patalpą, kurioje tilpo tik trylika žiūrovų. Mes pamatėme įdomų, eksperimentinį spektaklį. Tai buvo J. Grotowski‘o pirmieji bandymai. Jūsų teatre juk irgi tik trylika vietų?

Ramūnas Abukevičius (aktorius, režisierius): Taip. Trylika. Iš bėdos dar pora galim susodinti ant palangės. Juokais sakom, jog tai VIP vietos.

Edita Neimane (forumo organizatorė, režisierė): Dėkojame visiems už pokalbį. Iki pasimatymo.

 

Monika Kutkaitytė lrt.lt „Ramūno ateljė“ teatro nuotr. Ramus jūros ošimas ir baltos žuvėdros klyksmo aidas. Rankinės kavos malimo mašinėlės traškėjimas ir kavos kvapas. Smilkstančios žvakės aromatas. Tai ne atsipalaidavimo seansas, o „Ramūno ateljė“ teatro spektaklio pradžia.   Jauku kaip namuose – toks tas „intymusis“ teatras. Vienas kambarys – vaidinimo erdvė, kitas – pertraukos vieta. Yra ir virtuvė, kurioje gali pasidaryti arbatos ar kavos ir su garuojančiu puodeliu eini tiesiai į spektaklį.  Arčiau teatro negalėtum būti. Nes esi viena koja jame.  Ko nepatirsi didžiuosiuose teatruose  Visų pirma norėtųsi papasakoti apie užkulisius, „Ramūno ateljė“ teatro virtuvę. Žiūrovus dažniausiai tai labiausiai domina, nes įprastame teatre užkulisiai slepiami. Režisieriaus Ramūno Abukevičiaus teatro išskirtinumas – teatro užkulisių atvėrimas.  Nuostabu ir jaudinama – galima prisiliesti prie dekoracijų, galima pereiti per sceną.  Teatro režisierius ir aktoriai pasitinka, palydi, per pertrauką ir po spektaklio bendrauja. Didžiųjų teatrų scenos to tikrai negali pasiūlyti. Ten – neišvengiamas atstumas, daug žmonių. Ten – tikros kaukės.  O šis kamerinis teatras, kuriame apsilankiau pirmą kartą, sukrėtė savo gilumu ir iš karto įtraukė.  Dvi žiūrovų eilės – apie dešimt žmonių. Aktoriai vaidina šalia – vos per žingsnį ar du nuo pirmosios eilės. Matai kiekvieną jų įsitempusį raumenį ir prakaito lašelius ant kaktos, girdi kiekvieną atodūsį, šnabždesį, nuo judesio čežantį drabužį.  Net nejauku kartais nuo šio artumo. Tarytum būtum pamatęs kitų žmonių buitį, įsikišęs į kitų žmonių gyvenimą. Pasijauti svetimas jiems. Bandai sau įgnybti ir priminti – tai spektaklis. Žmonės čia atskleidžia personažus, o tu esi žiūrovas, tad gerk arbatą, atsipalaiduok ir mėgaukis!  Gerai aktoriai vaidina, nes nematai, kad vaidina. Ir žiūrovus įtraukia – jaudiniesi dėl personažų, svarstai, kodėl jie taip elgiasi ir kaip galėtum jiems pasakyti, kad reikia daryti vienaip ar kitaip. Jauti augančią tarp personažų įtampą ir staiga – kulminacija, atoslūgis, pabaiga.  Nejučia atsiduri veiksme ir kai šviesa įsižiebia, šypsaisi ir supranti, kad ištirpo riba: tu buvai kaip buvęs spektaklio žiūrovas, tačiau neįsitraukti į dramą negalėjai. Kažkas nepatirta.     Per pertrauką ir po spektaklio didžiausias atradimas, kad aktoriai – žmonės, be kaukių. Tiesa, negali nematyti jų profesionalumo, jis suaugęs su juo. Į klausimus aktoriai atsako taip, kad suprastum. Taip – kaip jie supranta.  Nuoširdžiai šypsosi. Ir jų akys spindi, nes jie matė, kad buvai įsitraukęs į vaidinimą ir žino, kad po spektaklio esi pasikeitęs.  Apnuoginti personažų skauduliai  Kartu su kitais dešimčia žiūrovų žiūrėjau švedų kūrėjo Augusto Strindbergo 1900-aisiais parašytą dramą „Mirties šokis“. Tai trečiasis „Ramūno ateljė“ teatro spektaklis, kuriame vaidmenis sukūrė režisierius ir aktorius Ramūnas Abukevičius (Edgaras), Rasa Jakučionytė (Alisa) ir Gintaras Mikalauskas (Kurtas). Pjesės tekstas: išgrynintas ir tankus. Aktorių lūpose jis virto visų skaudulių, susikaupusių per dvidešimt penkerius bendro personažų gyvenimo metus, apnuoginimu.  Akistata su A. Strindbergu kažkiek baugino. Net skruzdėlės nugara bėgiojo, nes kūrinyje kalbama, visų pirma, apie žmonių santykius. Kaip būna geroje dramaturgijoje – komplikuotus vienos poros santykius, rodos, pakibusius ant ribos.  Personažų svajonės sudaužytos, tačiau jie mėgina išsaugoti žmogiškumą, pakantumą ir toleranciją vienas kitam, nors kartais gali pasirodyti visai priešingai.  Žiūrovai po spektaklio kalbino režisierių ir tikslinosi – ar laimingi tie žmonės pjesėje? Režisierius R. Abukevičius ramiai papsėjo pypkę, jo akys žibėjo. Jis turėjo atsakymą – jis vienintelis žino tikrąjį atsakymą! „Ta pora yra laimingiausia pasaulyje“, – patikino. Ir dar  Intelektuali ir išmintinga publika. Išmintinga, nes neprašyta išjungė mobiliųjų telefonų garsą ir – o stebukle! – nė karto viso spektaklio metu nė vienas telefonas nei suskambėjo, nei suburzgė.  Mobilusis buvo tiesiog pamirštas. Neabejoju, kad tai buvo puikaus spektaklio – įtraukiančios aktorių vaidybos, dramos įtampos ir teksto tankumo rezultatas.     Jaukų žiūrovų būrelį spektaklis sujungė. Iš pradžių buvome nepažįstami, o po spektaklio – artimesni, susieti bendrų išgyvenimų.