„Ramūno ateljė“ teatro nuotr.

Ramus jūros ošimas ir baltos žuvėdros klyksmo aidas. Rankinės kavos malimo mašinėlės traškėjimas ir kavos kvapas. Smilkstančios žvakės aromatas. Tai ne atsipalaidavimo seansas, o „Ramūno ateljė“ teatro spektaklio pradžia.

Jauku kaip namuose – toks tas „intymusis“ teatras. Vienas kambarys – vaidinimo erdvė, kitas – pertraukos vieta.

Yra ir virtuvė, kurioje gali pasidaryti arbatos ar kavos ir su garuojančiu puodeliu eini tiesiai į spektaklį. 

Arčiau teatro negalėtum būti. Nes esi viena koja jame. 

Ko nepatirsi didžiuosiuose teatruose 

Visų pirma norėtųsi papasakoti apie užkulisius, „Ramūno ateljė“ teatro virtuvę.

Žiūrovus dažniausiai tai labiausiai domina, nes įprastame teatre užkulisiai slepiami.

Režisieriaus Ramūno Abukevičiaus teatro išskirtinumas – teatro užkulisių atvėrimas. 

Nuostabu ir jaudinama – galima prisiliesti prie dekoracijų, galima pereiti per sceną. 

Teatro režisierius ir aktoriai pasitinka, palydi, per pertrauką ir po spektaklio bendrauja.

Didžiųjų teatrų scenos to tikrai negali pasiūlyti. Ten – neišvengiamas atstumas, daug žmonių. Ten – tikros kaukės. 

O šis kamerinis teatras, kuriame apsilankiau pirmą kartą, sukrėtė savo gilumu ir iš karto įtraukė. 

Dvi žiūrovų eilės – apie dešimt žmonių. Aktoriai vaidina šalia – vos per žingsnį ar du nuo pirmosios eilės.

Matai kiekvieną jų įsitempusį raumenį ir prakaito lašelius ant kaktos, girdi kiekvieną atodūsį, šnabždesį, nuo judesio čežantį drabužį. 

Net nejauku kartais nuo šio artumo. Tarytum būtum pamatęs kitų žmonių buitį, įsikišęs į kitų žmonių gyvenimą. Pasijauti svetimas jiems. Bandai sau įgnybti ir priminti – tai spektaklis.

Žmonės čia atskleidžia personažus, o tu esi žiūrovas, tad gerk arbatą, atsipalaiduok ir mėgaukis! 

Gerai aktoriai vaidina, nes nematai, kad vaidina.

Ir žiūrovus įtraukia – jaudiniesi dėl personažų, svarstai, kodėl jie taip elgiasi ir kaip galėtum jiems pasakyti, kad reikia daryti vienaip ar kitaip.

Jauti augančią tarp personažų įtampą ir staiga – kulminacija, atoslūgis, pabaiga. 

Nejučia atsiduri veiksme ir kai šviesa įsižiebia, šypsaisi ir supranti, kad ištirpo riba: tu buvai kaip buvęs spektaklio žiūrovas, tačiau neįsitraukti į dramą negalėjai. Kažkas nepatirta.    

Per pertrauką ir po spektaklio didžiausias atradimas, kad aktoriai – žmonės, be kaukių.

Tiesa, negali nematyti jų profesionalumo, jis suaugęs su juo. Į klausimus aktoriai atsako taip, kad suprastum. Taip – kaip jie supranta. 

Nuoširdžiai šypsosi. Ir jų akys spindi, nes jie matė, kad buvai įsitraukęs į vaidinimą ir žino, kad po spektaklio esi pasikeitęs. 

Apnuoginti personažų skauduliai 

Kartu su kitais dešimčia žiūrovų žiūrėjau švedų kūrėjo Augusto Strindbergo 1900-aisiais parašytą dramą „Mirties šokis“.

Tai trečiasis „Ramūno ateljė“ teatro spektaklis, kuriame vaidmenis sukūrė režisierius ir aktorius Ramūnas Abukevičius (Edgaras), Rasa Jakučionytė (Alisa) ir Gintaras Mikalauskas (Kurtas).

Pjesės tekstas: išgrynintas ir tankus. Aktorių lūpose jis virto visų skaudulių, susikaupusių per dvidešimt penkerius bendro personažų gyvenimo metus, apnuoginimu. 

Akistata su A. Strindbergu kažkiek baugino. Net skruzdėlės nugara bėgiojo, nes kūrinyje kalbama, visų pirma, apie žmonių santykius.

Kaip būna geroje dramaturgijoje – komplikuotus vienos poros santykius, rodos, pakibusius ant ribos. 

Personažų svajonės sudaužytos, tačiau jie mėgina išsaugoti žmogiškumą, pakantumą ir toleranciją vienas kitam, nors kartais gali pasirodyti visai priešingai. 

Žiūrovai po spektaklio kalbino režisierių ir tikslinosi – ar laimingi tie žmonės pjesėje?

Režisierius R. Abukevičius ramiai papsėjo pypkę, jo akys žibėjo. Jis turėjo atsakymą – jis vienintelis žino tikrąjį atsakymą! „Ta pora yra laimingiausia pasaulyje“, – patikino.

Ir dar 

Intelektuali ir išmintinga publika. Išmintinga, nes neprašyta išjungė mobiliųjų telefonų garsą ir – o stebukle! – nė karto viso spektaklio metu nė vienas telefonas nei suskambėjo, nei suburzgė. 

Mobilusis buvo tiesiog pamirštas. Neabejoju, kad tai buvo puikaus spektaklio – įtraukiančios aktorių vaidybos, dramos įtampos ir teksto tankumo rezultatas.    

Jaukų žiūrovų būrelį spektaklis sujungė. Iš pradžių buvome nepažįstami, o po spektaklio – artimesni, susieti bendrų išgyvenimų.