TEATRAS "RAMŪNO ATELJĖ"

Vilniaus senamiesčio erdvėje, Latako gatvės pirmojo namo pirmajame bute, jau IV-ąjį sezoną vaidina „Ramūno ateljė“ teatras. Tai aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus „intymusis“ teatras, talpinantis 13 žiūrovų. Neįprastoje erdvėje vaidinama keliolikai žiūrovų, sėdinčių taip arti, kad neretas kartais suabejoja, ar tik žiūri spektaklį, ar ir pats jame dalyvauja. 2004 m. pirmojo suvaidinto spektaklio – monodramos „Ir visada bus per vėlu“ pagal A.Camus romaną „Krytis“ (scenografijos konsultantė Nadežda Gultiajeva) sėkmė paskatino imtis dar vieno bandymo. Tai buvo spektaklis „Meilės negali prisiminti“, sukurtas pagal Marguerite Duras pjesę „La musica antroji“, apie sudėtingus vyro ir moters santykius. Šiame spektaklyje kartu vaidina Rasa Jakučionytė ir ją dubliuojanti Irena Žukauskaitė.

Vaidindami netradicinėje erdvėje aktoriai ieško kitokios raiškos: t.y. siūlo teatrą šalia, be distancijos, čia ir dabar, nuima paslapties šydą, po kuriuo aktoriai dažniausiai slepiasi tradicinėje erdvėje. Persikūnijimas į vaidmenį vyksta žiūrovų akivaizdoje, aktoriai stengiasi juos įtraukti į emocinį vieno ar kito spektaklio lauką. Šiame „intymiame“ teatre aktoriai kone ranka pasiekiami, girdi kiekvieną jų atodūsį. Šis namų teatras – tai savotiškos aktorinio meno laboratorija. Spektakliai nuolat kinta, galutinio taško dėti negali, nes spektaklio eiga priklauso nuo žiūrovo. Jų nuotaikos ir emocijos koreguoja spektaklio veiksmą.

Monodrama „Ir visada bus per vėlu“ – tai istorija apie žmogų, buvusį advokatą, kuris tam tikroje situacijoje nesugebėjo pasielgti taip, kaip to reikalauja žmoniškumas. Tas kaltės jausmas paskatino atgailai ir privertė mąstyti ir suvokti pasaulio dviveidiškumą. Jis „išėjo“, atsiskyrė nuo visuomenės. Apmąsto savo gyvenimą ir atskleidžia šventeiviškos visuomeninės moralės nuosmukį. Kviečia įvertinti savo kaltes, nes jų turi kiekvienas. Šis kūrinys, tai A. Camus‘o egziscencinės pasaulio sampratos esmė, žmogaus susidūrimas su pasaulio absurdu.

Spektaklis „Meilės negali prisiminti“ – paliečia esmines santykių tarp vyro ir moters problemas. Tai skyrybų istorija. Žmonės susitinka paskutinį kartą. Tik nuo jų gebėjimo suprasti vienas kitą atsivertų galimybė likti kartu ir išgyventi meilę, kuri juos vis dar sieja. Nepaisant kartu pragyventų metų, dar yra likę klausimų į kuriuos nebuvo gauta atsakymų. Galų gale jie ryžtasi kalbėtis atvirai, bet deja jau per vėlu. Jie nebegalės peržengti savęs, praeities, nesugebės užmiršti nuoskaudų ir pradėti viską iš naujo. Jie nusprendžia išsaugoti savo meilę, o tai įmanoma tik nebūnant kartu. M. Duras kūryboje labai svarbus trumpo ir neturinčio ateities susidūrimo momentas. Herojai priversti pilnai išgyventi šią, dabar jiems skirtą gyvenimo atkarpą, nes rytojus gali ir nebeišaušti.

Šį sezoną teatro repertuarą papildė naujas spektaklis pagal A. Strindbergo pjesę „Mirties šokis“. Šioje, vienoje įdomiausių A. Strindbergo pjesių, analizuojami santuokiniai ryšiai. Mes užtinkame personažus gyvenančius dvidešimt penktuosius bendros egzistencijos metus. Autoriaus atveriami personažų tarpusavio ryšiai - tai skaudus ir atviras laiko chirurgo pjūvis apnuoginantis per visus tuos bendro gyvenimo metus susikaupusius skaudulius. Kiekvienų vedybų realybė griauna jaunystės svajones ir iliuzijas, bet ar galima išsaugoti žmogiškumą, pakantumą, toleranciją vienas kitam, o gal net ir meilę, likti kartu nepaisant visų negandų? Į šiuos esminius gyvenimo klausimus vieno atsakymo nėra. Bandome kurti savo versija, norime ja dalintis su žiūrovais, provokuodami jų asmeninius išgyvenimus ir sukauptą unikalią vidinę patirtį. Vaidina: Rasa Jakučionytė, Gintaras Mikalauskas, Ramūnas Abukevičius.