Vienintelis teisėtas medžiotojas Lietuvos miškuose - Vilkas. Visi kiti laukinius žvėris žudo neteisėtai.

Vilkas (Canis lupus Lot.) - stambiausias šuninių šeimos atstovas, galintis sverti iki 80 kg. Paplitęs visame Šiaurės pusrutulyje. Iki XVII amžiaus buvo paplitęs visoje Europoje. XVIII amžiuje išnaikintas Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje (kai kuriose jos dalyse neaptinkamas jau nuo XIII amžiaus). XIX amžiuje išnaikintas visoje Vakarų, Centrinės ir Siaurės Europos šalyse. Vėliau, sustabdžius beatodairišką vilkų persekiojimą, jie sugrįžo į Skandinaviją bei kai kurias Vakarų Europos šalis, kur jų populiacijos ir dabar labai mažos. Iki XIX amžiaus pabaigos JAV buvo išžudyta 1,5 mln. vilkų. 1905 m. JAV Vyriausybė priėmė nutarimą visai išnaikinti vilkus, kaip rūšį. Šiuo metu JAV už vilko sumedžiojimą gresia 100 tūkst. dolerių bauda ir 1,5 m. laisvės atėmimo.

Neoficialiais duomenimis 2002 m. Lietuvoje gyveno apie 350 vilkų, 2003 m. - apie 200. Šiuo metu daugelis specialistų mano, kad vilkų skaičius mūsų respublikoje vargu ar viršija 100 individų. Lietuvoje vilkai paplitę labai nevienodai. Daugiausia jų likę Šiaurės Lietuvos miškuose ir valstybiniuose rezervatuose, mažiausiai arba visai išnykę - Rytų Lietuvos giriose.

2002 m. atlikus anketinę apklausą tarp valstybinių parkų ekologų, paaiškėjo, kad 70-yje proc. šalies valstybinių parkų vilkai nebegyvena arba aptinkami tik užklystantys individai. Tikslios vilkų apskaitos Lietuvoje niekada nebuvo, kaip ir nebuvo visą šalį apimančios ūkininkams padarytos žalos apskaitos. Dėl to vyrauja didelė nuomonių įvairovė ir vilkas iki šių dienų yra karštų ginčų ir diskusijų objektas. Nors tai tėra viena gyvūnų rūšis, organizuoti vilkų apsaugą yra nepalyginamai sunkiau, nei rūpintis ištisų ekosistemų išsaugojimu. Vilkų, kaip aukščiausią vietą ekosistemos piramidėje užimančių gyvūnų, apsauga neįmanoma be visuomenės pritarimo, moksliškai orientuotos gamtosauginės politikos, medžioklės, miškų ūkio ir turizmo sferų suderinimo su gamtosauginiais interesais.

Vilkas dažnai minimas žiniasklaidos priemonėse, apie jį prirašyta daug knygų, tačiau vis vien šis žvėris lieka vienu paslaptingiausių mūsų miškų gyventojų. Vilko elgsena, jausmų reiškimas ir netgi sugebėjimas protauti tapo daigu, kuris įaugo į pirmapradę žmogaus kultūrą, užaugo kartu su ja ir tapo neatskiriama ne tik gamtos, bet ir žmonijos būties dalimi. Dėl to labai sunku vilkų reikšmę vertinti vien tik moksliniu požiūriu, juk tai - protingi ir socialūs gyvūnai, nepakeičiamas laukinės gamtos ir mūsų pagarbos jai simbolis.

Vilko grožis toks kerintis, kad nustelbia jo paties žiaurumą. Ypač kai suvoki, kad vilkas tėra griežčiausio Gamtos įstatymo - Išlikimo nuolankus vykdytojas. Tačiau paradoksas - mes, žmonės, iš vilkų galime pasimokyti to, ko mums patiems dažnai trūksta - meilės artimui ir švelnumo savo vaikams. Ne tik galime, bet ir turime mokytis iš vilkų racionalaus gamtos išteklių naudojimo, t. y. imti iš gamtos tik tiek, kiek mums yra būtina gyvybiniams, o ne turtiniams poreikiams patenkinti.

Vilką globoja Berno konvencija, Lietuvoje ratifikuota 1996 m., ir Buveinių direktyva, mūsų šalyje įsigaliojusi nuo įstojimo į Europos Sąjungą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė išsikovojo išimtį, kad Lietuvoje vilkai nebūtų griežtai saugomi, kaip Vakarų Europoje, ir juos būtų leista toliau medžioti. Darydama šį žingsnį mūsų Vyriausybė iš esmės prisiėmė ir visišką atsakomybę už vilkų būklę Lietuvoje. Jeigu Vyriausybės įgaliotos institucijos, visų pirma Aplinkos ministerija, nesugebės užtikrinti mūsų vilkų gerovės, ir išliks tokios jų nykimo tendencijos, kokios jos yra šiuo metu, vadinasi buvo padaryta didelė klaida, nežiūrint į tai, kad visuomeninės gamtosauginės organizacijos apie tai buvo įspėjusios.

Pagrindiniai pavojai, dėl kurių galime prarasti vilką kaip Karlo Linėjaus aprašytą rūšį Canis lupus, yra šios:
- beatodairiškas miškų kirtimas (ypač kertant plynai),
- akivaizdžiai per intensyvi medžioklė ir per didelis medžiotojų skaičius (vieną vilką Lietuvoje medžioja 400 medžiotojų),
- kryžminimasis su sulaukėjusiais šunimis (tai būdinga pavieniams vilkams, kurių šeimos būna išžudytos),
- brakonieriavimas.

Vilkai gyvena šeimomis, kur viešpatauja griežta hierarchija ir palikuonių gali atsivesti tik pirmoji patelė ir pirmasis patinas (alfa pora). Šios poros jaunikliais rūpinasi, maitina ir auklėja juos visi šeimos nariai, kurių gali būti nuo 5 iki 15. Kuomet dėl medžiotojų kaltės šeima suardoma, ji pabyra į atskiras poras arba pavienius vilkus. Vieniši vilkai tampa klajokliais, tačiau nepritapdami prie kitų vilkų šeimynų, ieškosi prieglobsčio žmogaus kaimynystėje - minta jo atliekomis, dažnai pasikėsina į naminius gyvulius, o atėjus rujos metui neretai susiporuoja su sulaukėjusiais šunimis. Taip pasaulį išvysta hibridai, kurie teršia tikrųjų vilkų genofondą ir dažniau puola naminius gyvulius, kadangi mažiau prisibijo žmonių.

JAV ir Vakarų Europoje grynakraujų vilkų išsaugojimo problema itin aštri. Net ir Lietuvoje, nuolat mažėjant vilkų skaičiui, greitai teks klausti, ne kiek yra hibridų, o kiek likę grynakraujų vilkų. Deja, net ir visiškai nutraukus vilkų medžioklę, ko mes tikimės netolimoje ateityje, vilkų išsaugojimas vis vien kels rūpestį, nes šiems žvėrims reikalinga absoliuti ramybė, ko nesuteiks jiems nei miškų kirtimai, nei turistų srautai. Todėl būtina vilkams steigti specialias saugomas teritorijas, kuriose jie galėtų gyventi netrikdomi.

Taip pat būtina kuo greičiau įgyvendinti kompensacijų išmokėjimą ūkininkams už papjautus naminius gyvulius, nes mes šioje srityje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, jau ir taip esame bene paskutiniai. Vilkas, nors ir labai protingas, nestos prieš savo prigimtį ir progai pasitaikius visada pasiims savo duoklę. Vilkas yra vilkas ir dar kartą - vilkas.

Atsiminkite nors tai - nėra buvę nė vieno atvejo, kad vilkas būtų užpuolęs žmogų ir yra daugybė būdų, kaip apsaugoti naminius gyvulius ne tik nuo keturkojų, bet ir dvikojų „vilkų".