Medžiojo kartą vyrai prie vieno kalno. Medžioklė tą dieną nesisekė, tik staiga pamatė vyrai, kad vilkų gauja briedį į pelkę įvarė. Pelkėje briedis įklimpo, o vilkai jį jau draskyti pradėjo. Medžiotojai vilkus nuvijo, pribaigė briedį ir ėmė jį doroti. Nubėgo vilkai prie kalno ir ėmė gailiai staugti. Keli medžiotojai nuėjo vilkų nubaidyti.

Žiūri - nuo kalno didelė pražilusi vilkė leidžiasi, o šalia jos eina graži mergina.

Mergina prabilo į medžiotojus: "Kodėl jūs, nedori žmonės, iš mano motinos vilkės vaikų laimikį atėmėte? Jis buvo vilkams skirtas. Giria savo dalį ir jiems skiria."

"O kur yra mums skirta dalia?" - paklausė vienas medžiotojas.

Mergina atsakė, kad jie savo laimikio kitame krante turėtų ieškoti. Medžiotojai paklausė merginos ir, palikę briedį vilkams, persikėlė į kitą krantą. Ten jiems pasisekė taip, kaip niekada dar nebuvo pasisekę.

Po daugelio metų mirė vilkės mergina, o žmonės iki šiol prie Ukmergės esantį kalną Vilkmergės kalnu vadina.