Vaizdingo garso formavimas ir balso lavinimas atsižvelgiant į antroposofinį Rudolf’o Steiner’io patyrimą ir Michailo Čechovo teatrinę praktiką

Dažnai vartojant kalbą profesinėje veikloje - spektakliai, recitacija, deklamacija, koncertai, įvairūs renginiai, pedagoginė veikla Muzikos akademijoje (1992-1993 m.), dėstytas sceninės kalbos kursas Kauno dramos teatro aukštesniojoje aktorinio meno mokykloje (1995 - 1998m), vestos scenos kalbos pamokos seminare - laboratorijoje ,,Michailas Čechovas ir rusų-lietuvių kultūriniai ryšiai pirmoje XX a. pusėje”, Kaune 1997 m. vasario 2-9 d., paskatino imtis rašyti darbą apie scenos kalbą.

Darbo tikslas - pasiūlyti alternatyvą visuotinai naudojamai mechaninei balso lavinimo technikai, scenos kalbos ugdymo metodiką, kuria remiantis būtų galima pasiekti šiuolaikinio balso skambesio, kuris užtikrintų aiškų ir tuo pat metu šiuolaikišką kalbos vartojimą scenoje. 

Trukmė - tai gali būti dviejų valandų informacinė paskaita, o gali išsamus trijų dienų seminaras laboratorija. Pagal užsakovo poreikius ir galimybes.

Jeigu Jus domina šis pasiūlymas, prašome parašyti laišką adresu info @ ramuno-atelje.org ir Jums su malonumu atrašysiu, bei pateiksiu daugiau informacijos.

2006 m. išleista knyga R. Abukevičius "Vaizdingo garso formavimas ir balso lavinimas", tai scenos kalbos įgūdžių metodinė priemonė scenos profesionalams ir mėgėjams.

Knygą išleido Lietuvos liaudies kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius. Teirautis tel. 8 5 261 45 09.

Įvadas.

Susidūrus su šiandien sceninėje veikloje vartojama kalba, nuolat kyla klausimas: ar dabar teatro meno mokyklose dėstoma balso formavimo technika atitinka šiuolaikinius scenos reikalavimus, kuriuos kelia moderni teatro raiška? Vienareikšmio atsakymo čia būti negali. Viena vertus, aktoriai kalba, spektakliai vyksta, bet ką mes girdime? Arba negyvą, ,,pastatytą” balsą, mus pasiekiantį aiškiai ir raiškiai, bet trukdantį patikėti kuriamo vaizdo tiesa, arba šiuolaikinį buitinį murmlenimą, kurį sunkiai galime suvokti ir kuris tukdo patikėti kuriamo vaizdo tiesa. Atrodytų, padėtis be išeities, bet prisiminkime posakį, kad ,,nauja - tai seniai užmiršta sena”, ir pamėginkime atsigręžti į praeitį: gal ten slypi trečiasis kelias, kuris padėtų narplioti keblią dabartinės scenos kalbos situaciją. Toks kelias yra. Deja, Lietuvoje jis nebuvo praktikuojamas, jo atradimams skverbtis į teatro mokyklas trukdė sovietmetis. Kaip ugdymo sistema jis nebuvo taikomas ir kitose Sovietų Sąjungos teatro mokyklose, nors tikriausiai pavienių asmenų buvo naudojamas. Tai Rudolf’o Steiner’io sukurtos antroposofinio pažinimo sistemos dalis. Joje  atskleidžiamas vaizdingos kalbos formavimo metodas, kurį sėkmingai praktikoje taikė ir papildė Michail’as Čechov’as. Šis metodas savo esme siejasi su visa antroposofine R.Steiner’io filosofija.

Svarbiausias R. Steiner’io filosofinis veikalas - ,,Laisvės filosofija” (1891 m.), žvelgiantis į žmogų kaip į paslaptį. Autorius suvokė: dvasinio gyvenimo sąlyga - laisvė, teisinio - lygybė, ekonominio - broliška kooperacija. Kiekviename mąstančiame žmoguje skleidžiasi nauja evoliucijos stadija, o kiekvienas žmogus dažnai nuo mažens būna tiesiog žlugdomas. Todėl kūnas, siela ir dvasia ima nebesusikalbėti. Vieną dalį sureikšminame, kitą - neigiame, trečią - mistifikuojame. (Rudolf, Steiner, Antroposofonis sielos kalendorius, Įvadas, Arvydas, Genys, Rudolfo Šteinerio slaptotyros pėdsakais, Kaunas, 1999, 8 p.).

Aktyvi profesinė veikla - spektakliai, recitacijos, deklamacijos, koncertai, įvairūs renginiai, pedagoginė veikla Muzikos akademijoje (1992-1993 m.), scenos kalbos mokymas Kauno dramos teatro aukštesniojoje aktorinio meno mokykloje (1995 – 1998 m), scenos kalbos pamokos seminare - laboratorijoje ,,Michailas Čechovas ir rusų-lietuvių kultūriniai ryšiai pirmoje XX a. pusėje”, Kaune 1997 m. vasario 2-9 d. - paskatino apibendrinti sukauptą scenos kalbos mokymo ir jos galimybių patirtį. 

Darbo metodą būtų galima apibrėžti kaip praktinės veiklos analizę ir jos rezultatų apibendrinimą.

Darbo tikslas - pasiūlyti alternatyvą visuotinai naudojamai mechaninei balso lavinimo technikai. Darbe nagrinėjama scenos kalbos ugdymo metodika, kuria remiantis būtų galima pasiekti šiuolaikinio balso skambesio, užtikrinančio aiškų ir tuo pat metu šiuolaikišką kalbos vartojimą scenoje. 

,,Žodžio išgyvenimas siejasi su dvasiniu intymiu pažinimu. Veikia taip, lyg atvertų slapčiausius žmogaus sielos kampelius. Jis tiesia kelius į žmogaus pirmapradę būtį, kai jis buvo išaustas iš žvaigždžių energijos - planetų, nejudančių žvaigždžių, Zodiako žvaigždynų, įspaudusių garse savo ženklą. Jeigu mes pasieksime jų sudedamąsias gelmes kiekvienam žmogui Dievybių jam suteiktoje kalboje, tai išgyvensime naująją sąmonės būtį. Pasinerdami į garsus mes išlaisviname mintį iš žiauraus proto gniaužtų, kuris be šito čiulptų jos gyvybę ir užuot tapęs paklusniai vykdančiu instrumentu, taptų vampyru, žudančiu mintį. Jeigu mes vėl grąžinsime mintį į ją pagimdžiusią kalbą - į jos garsus, blyksnius, šešėlius, jos spalvas, vaizdinius, jos pulso ritmiką, žemėjančius ir aukštėjančius tonus, jos judėjimo tendencijas, į jos pasinėrimą gelmėn, tolin, aukštin, į jos plastiką, elastingumą, susitraukiančią ir stumiančią jėgą – taip, tada mes išgyvensim pasaulių atsivėrimus, kurie atsiveria tuo gražesni ir turtingesni, kuo labiau mes sugebame atsiriboti nuo savo subjektyvaus jausmo ir pasinerti į Visatos gyvenimą. Kelias į tą pažinimą eina per kalbą. Per ją mes galime pasiekti tas Dieviškąsias galias, kurios sukūrė mus ir kurios mus veda ir globoja. Mes pasiekiame tas kūrybines galias, kurios sukūrė ir patį žmogų.“, - rašė Marija Steiner (Рудолф, Штаинер, Мария, Штаинер фон Сиверс, Методика и сущность художественного оформления речи, Дорнах, 1975, 3 p.), dėsčiusi kalbos kursą pagal savo vyro R. Steiner’io parengtą metodą. Rudolf’as Steiner’is teigia, kad visą su dvasiniais mokslais susijusią informaciją dera priimti kritiškai. Antroposofas turi mąstyti, ką jam duoda dvasinio pasaulio tyrinėjimas, o ne tikėti. Antroposofijoje nėra jokių autoritetų. Tiems, kurie nori ugdyti savyje aukščiausias dvasinio pažinimo galimybes, yra skirti atitinkami pratimai, ir kiekvienas pats turi galimybę išgyventi tuos dvasinius potyrius, į kuriuos kviečia antroposofija. Dvasinis pasaulis ,,paslaptis” yra tik tam, kas nenori pasistengti ir pažinti jį.

Teatro ir kino aktorius, režisierius ir pedagogas M. Čechov’as suteikė R. Steiner’io metodui šiuolaikinį, realų sceninės raiškos pagrindą ir pasinaudojo ja, kurdamas savitą teatro sistemą, kurioje ši sėkmingai susilydė su progresyviausių Rusijos teatro novatorių - K. Stanislavskio,  J. Vachtangovo ir paties M. Čechov’o - sukaupta teatrine patirtimi. Taikė ją teatro praktinėje ir pedagoginėje veikloje atskleisdamas iki tol nežinomas aktorinio meno gelmes.

Ar gali siūloma R. Steiner’io sistema padėti šiandien ugdant jaunus scenos menininkus? Ar ji gali pakoreguoti jau suformuotas vyresnių scenos darbininkų kalbos formavimo sistemas?  Ar gali ši sistema visiškai pakeisti jau egzistuojančią ugdymo sistemą? Ar ji turi būti naudojama kaip papildoma jau nusistovėjusios sistemos dalis? Tai klausimai, į kuriuos atsako šis darbas. Problema aptariama, remiantis asmenine patirtimi: tiek prisimenant savo balso formavimo patirtį, tiek remiantis teorinių studijų ir praktine scenos kalbos dėstymo patirtimi.

Šiandien yra įprasta balso formavimo siekti raumenų treniravimo pratimais. Pasak R. Steiner’io, neteisinga ieškoti garso atspirties taškų fiziologijoje. Kalbėjimas turi skleistis iš klausymo ir įsiklausymo į save patį. Klausymas - tai lyg ir tariamo garso pajautimas, lyg noras jį sučiupti.  Jis skverbiasi per visur: ausis, gerklę, krūtinę ir t.t.

Darbe pažvelgsime į istorinę scenos kalbos taikymo Lietuvoje raidą, jos vietą įvairiose teatro studijose. Aptarsime St. Nosevičiūtės dėstymo metodiką, kurios pagrindą sudaro rusų scenos kalbos ugdymo sistema, praturtinta lietuvių tautosaka, ir kuria buvo remiamasi, formuojant balsą Lietuvoje. Taip pat aptarsime Vydūno pateiktus pasiūlymus kvėpavimo ir balso formavimo srityje. Pažvelgsime į režisieriaus J. Miltinio teatre naudotą balso treningą, kuris remiasi prancūzų teatro tradicija. Bandysime praskleisti A. Artaud „teatro alchemijos” skraistę, išaugusią iš tų pačių šaknų kaip ir J. Miltinio (Charles Dullin’o teatro studija), už kurios rasime balso formavimo įžvalgų, galinčių būti naudojamų ir šiandien. Pagrįsime, kad R. Steiner’io sukurtas balso formavimo metodas ir M. Čechov’o sistema yra vienintelės šiuolaikinio teatro reikalavimus atitinkančios sistemos, kurios, norint geresnių sceninių rezultatų, turi būti naudojamos visose scenos balso ugdymo programose.

Darbe bus naudojamos kai kurios specifinės sąvokos:

~ euritmija  (gr. eurhythmia - eu- gerai + rhythmos-tolygus, pasikartojantis kaitaliojimasis, darnumas, taktas, garsų darna) - muzikos, šokių, kalbos… ritmiškumas.

~ psichologinis gestas - tai neapibrėžtas judesys (turintis ryškią pradžią ir pabaigą), kuriuo išreiškiama vidinė epizodo, žodžio ar frazės esmė, jis padeda kalbančiajam susikurti raktą į visą vaidmens ar skaitomo teksto valios ir energijos kompleksą, padeda suvokti kūrinį analitiškai, atmosferiškai ir veiksmiškai.

~ recitacija - meninis teksto skaitymas, kūrybiškai interpretuojant.

~ deklamacija – meninė atmintinai  sakomo ir kūrybiškai interpretuojamo teksto raiška.

Darbo struktūra pasirinkta norint aptarti pagrindines Lietuvoje taikytas scenos kalbos dėstymo metodikas ir atskleisti R. Steiner‘io bei M. Čechovo pamatinius garso, kalbos, balso ugdymo aspektus.

Skyriuje Scenos kalbos formavimo ištakos ir jo poskyriuose:

~ Scenos kalba pirmosiose  Lietuvos  teatro mokyklose,

~ Vydūnas. Kūno gyvenimo prižiūrėjimas,

~ Scenos kalba tarpukario profesinėse teatro studijose,

pažvelgsime į scenos kalbos Lietuvos teatrinėje sistemoje atsiradimo ištakas: kokią vietą scenos kalbai skyrė Mokyklinis, baroko laikų teatras, kiek dėmesio scenos kalbai buvo didikų ir dvarų tearuose. Kokius pasiūlymus lavinant balsą ir kalbą teikė Vydūnas, mąstytojas, pateikęs nemaža įžvalgų, galėjusių tapti Lietuvos teatro sąvastimi ir padėti pagrindus scenos kalbos lavinimui, taip giliai suvokęs tautos pasaulėžiūros ištakas, ieškojęs analogų lietuvių pasaulėžiūrai išsaugotoje Indijos dvasinėje tradicijoje, atskleidęs abiejų kultūrų ryšį ir bandęs rekonstruoti baltiškąjį savęs ir pasaulio suvokimą. Pamatysime, kaip balso lavinimo problemas sprendė profesinio teatro kūrėjai tarpukario Lietuvos teatro studijose.

Antrame skyriuje Scenos kalbos formavimo metodikos ir jo poskyriuose:

~ S.Nosevičiūtės scenos kalbos ugdymo metodas,

~ J. Miltinio balso treningas,

 ~  Charles Dullin’o mokymas,

~ Antonin Artaud. Tarp gesto ir minties,

~ Balso treningas Juozo Miltinio aktoriaus ugdymo sistemoje,

gilinsimės į pagrindines Lietuvos teatro aktorius ugdžiusias sistemas. Kokie buvo ryškiausios scenos kalbos specialistės, išugdžiusios daugelį aktorių kartų, metodiniai reikalavimai. Ką nauja į Lietuvos teatro ugdymo metodikas atnešė J. Miltinis, vienintelis sovietinėje erdvėje dirbęs režisierius, teatro pagrindus gavęs Prancūzijojoje, Charles Dullin’o teatro studijoje, ir Londono teatro mokyklose. Pažvelgsime, ar jo metodika turėjo sąsajų su  kartu besimokiusio teatro maištininko ir modernaus teatro ideologo A. Artaud skelbtais principais.

                      Trečiasis skyrius R. Steiner’io metodika ir jos taikymo galimybės ir jo poskyriai:

~ Vaizdingo garso formavimas,

~ Garso pajautimas,

~ Meninis garso formavimas,

  ~ Euritmija,

  ~ Recitacijos menas,      

 ~ Kvėpavimas,

 ~ Oratorinis menas,

atskleis netradicinės R. Steiner’io garso ir balso lavinimo metodikos esmes. Metodikos, kuri taip glaudžiai susieta su vidiniu žmogaus išgyvenimu, jo sielos poslinkias, o šie teisingai lavinami suteikia neišmatuojamas sceninės raiškos galimybes.

Ketvirtame skyriuje Scenos kalba M. Čechov’o teatrinėje praktikoje ir jo poskyriuose:                 

 ~   Psichologinis gestas - kaip scenos kalbos ugdymo priemonė,

~   Kiti M. Čechov’o sistemos lavinimo pratimai,

pamatysime, kaip R. Steiner’io metodika gali būti taikoma šiuolaikiniame praktiniame scenos kalbos ugdymo darbe. Pažvelgsime, kokią reikšmę ji turėjo M. Čechov’ui klojant pamatus savo teatrinei sistemai, kurios įtaigumui kuriant vaidmenį ir dirbant su tekstu net ir šiandien, įžengus į XXI amžių, negali prilygti jokia kita sistema.